Tobito 11

₁Prisiartinus prie Kaserino, esančio prieš pat Ninevę, Rapolas tarė: ₂„Tu žinai, kokioje nelaimėje mudu palikome tavo tėvą. ₃Nueikime mudu paskubomis pirma tavo žmonos ir paruoškime namus, kitiems dar neatvykus“. ₄Jiedviem einant drauge, Rapolas tarė jam: „Ar turi po ranka žuvies tulžį?“ Ir šuo ėjo drauge, bėgdamas iš paskos.

₅Tuo tarpu Ana sėdėjo, atidžiai stebėdama kelią, kuriuo turėjo pareiti jos sūnus. ₆Pamačiusi jį pareinant, ji tarė jo tėvui: „Tikėk manimi, tavo sūnus pareina! Ir vyras, kuris su juo iškeliavo!“

₇Prieš Tobijui prieinant prie tėvo, Rapolas tarė: „Esu tikras, kad jo akys atsivers. ₈Patepk jo akis žuvies tulžimi. Vaistas sutrauks baltuosius šlakus, ir jie nukris jam nuo akių. Tavo tėvas atgaus regėjimą ir matys šviesą“.

₉Pribėgusi prie sūnaus, Ana puolė jam ant kaklo ir tarė: „Dabar, tave pamačiusi, mano vaikeli, galiu mirti“. Ji apsiverkė. ₁₀Tada Tobitas atsikėlė ir apgraibomis išėjo pro kiemo vartus. Tobijas priėjo prie jo ₁₁su žuvies tulžimi rankoje ir tvirtai prilaikydamas papūtė jam į akis, tardamas: „Tėve, nebijok!“ Tada patepė jam akis vaistais ir truputį palaukė. ₁₂Po to abiem rankomis nutraukė, pradėdamas nuo akių kampų, baltuosius šlakus. ₁₃Pamatęs savo sūnų, Tobitas apkabino jį abiem rankomis ir ₁₄verkdamas kartojo: „Matau tave, mano sūnau, mano akių šviesa!“ Paskui jis tarė:

Tada Tobitas sugrįžo į vidų, džiaugsmingai visu balsu šlovindamas Dievą. Tobijas papasakojo savo tėvui, kad kelionė buvo sėkminga, kad jis parnešė pinigus, kad vedė Raguelio dukterį Sarą ir kad iš tikrųjų ji pakeliui į čia, labai arti Ninevės vartų.

₁₆Džiaugdamasis ir šlovindamas Dievą, Tobitas nuėjo prie Ninevės vartų pasitikti savo marčios. Ninevės gyventojai, matydami, kad jis vaikščioja sveikas ir niekas jo neveda už rankos, buvo nustebinti. ₁₇Tobitas visų akivaizdoje papasakojo, kaip Dievas buvo jam gailestingas ir kaip jam atvėrė akis. Pamatęs savo sūnaus Tobijo žmoną Sarą, Tobitas palaimino ją, tardamas: „Eikš, mano dukterie! Sveikinu atvykusią! Tebūna pašlovintas Dievas, kuris atvedė tave pas mus, mano dukterie. Tebūna palaimintas tavo tėvas ir tavo motina, tebūna palaimintas mano sūnus Tobijas, būk palaiminta ir tu, mano dukterie! Įženk į savo namus! Su palaiminimu ir džiaugsmu sveikinu atvykusią! Įženk, mano dukterie!“ Taigi ta diena buvo džiaugsminga visiems Ninevėje gyvenantiems žydams.

₁₈Achikaras ir jo sūnėnas Nadabas atėjo dalytis Tobito džiaugsmu. Tobijo vestuvės buvo smagiai atšvęstos per septynias dienas. Jis gavo daug dovanų.